Europos kalbų dieną mes visi galime geriau įvertinti, ką reiškia būti europiečiais, ir švęsti savo vienybę įvairovėje.
Neatsitiktinai dar 1599 m. Mikalojus Daukša, pirmųjų knygų lietuvių kalba Lietuvoje leidėjas, „Postilės“ Prakalboje į malonųjį skaitytoją, rašė, kad „ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Kviesdamas puoselėti ir saugoti savo gimtąją kalbą, jis kartu pagarbiai atsiliepė ir apie kitas kalbas.
Šie humanisto katalikų kunigo žodžiai išreiškia tas pačias vertybes, kuriomis remdamasi Europos Taryba 2001 m. inicijavo rugsėjo 26 dienos paskelbimą Europos kalbų diena.
Kalbinė įvairovė, iš kurios kyla įstabi kultūrinė įvairovė, yra šiandieninės Europos pagrindas. Esame išskirtiniai, nes skiriame dėmesio kiekvienai kalbai, jos išsaugojimui, sklaidai viešojoje erdvėje. Pagarba visoms, net mažiausioms, kalboms užtikrina mūsų bendrystę, išlaiko gyvybingą Europos vienybės projektą, ką atskleidžia ir šios dienos renginiai visoje Europoje.
Užvis svarbiausia, kad Europos mokyklas, universitetus, edukacines ir viešąsias erdves kasdien pripildo nuostabi polifonija. Kiekvienas mūsų gėrimės savo gimtosios kalbos skambesiu. Kiekvienas noriai mokomės kalbėti ir kitomis kalbomis.
Galiausiai, Europos kalbų diena – tai ir demokratijos, laisvės, solidarumo šventė. Geriau suprasdami vienas kitą, mes lengviau randame bendrus sprendimus ir gebame kurti bendrą ateitį, kurioje kiekvienas yra reikšmingas, nes kiekvienas praturtina mūsų gimtąją Europą. Branginkime šią dovaną – kalbinę ir kultūrinę įvairovę – ne tik puoselėdami savo gimtąją kalbą, bet ir mokydamiesi kitų kalbų!